- lepnus
- lepnùs, -ì adj. (4)
1. Žg, Lnkv žr. lepus 1: Kuriam negali įtikti valgiu, tas lepnùs J. Jis labai lepnùs: ne bet ką jam padėsi valgyti Lž. Koks ans lepnùs, be kantrybės Krš. Šiandien dar tebėra sakoma į vyrišką, lepnį ir neskudrį: merga, sako, ne vyras S.Dauk. Lepnì kiaulė ne viską ėda Krkl. ║ su patogumais, malonumais: Vargdieniai … vargo, dirbo už menką savo ir lepnų dvarponių gyvenimą VŽ1905,80. Kupriai labai naudingi, nes labai stiprūs ir visai nelepnūs rš.
lepniaĩ adv.: Jis lepniai augintas J. Daba vaikai lepniaĩ auga – jie nežino vargų Žml. Augo dukrelė pas motinėlę, miela motutė lepniai ūgino (d.) Pn.2. silpnas, gležnas; trapus: Ar jau greitai garbanoto beržo prasiskleis lepnučiai lapeliukai? rš. 3. vartojamas lepinantis, delikatesinis: Išmislio[ja] valgius lepnius Tv. Tame šaltame krašte žmonys nežinantys dar skanių ir lepnių vaisių S.Dauk.lepniai adv.: Valgė daba persų teip lepniai, jog patys svečiai nairės lygiai lėbauti S.Dauk.4. Jnš išdidus: Nebūk toks lepnùs, užsuk ir pas mus Žg. Ko tokia lepnì palikai? Žg. Daba jau y[ra] lepnì darbininkai baisiai Vgr.
Dictionary of the Lithuanian Language.